Malkos

Malkos brangs dėl biokuro?

Didėjant biokuro paklausai sparčiai brangsta malkinė mediena, tačiau miškininkai, atsisakydami dalies pelno, kaip ir anksčiau ketina parduoti gyventojams nenukirstą mišką malkoms pasigaminti. Praėjusią savaitę posėdžiavę Lietuvos urėdų valdybos nariai taip pat atkreipė dėmesį į kaimo gyventojų socialines problemas ir rekomendavo valstybinių miškų urėdijoms parduoti malkinei medienai pasigaminti ne mažiau kaip 3 proc. metinės miško kirtimo normos.

Biokuras – paklausi prekė

Visą parą Panemunės girininkijos miškuose dirbantis mobilusis smulkintuvas malkinius rąstus ryte ryja – per valandą susmulkina 35 kub. m medienos. Ja kūrenama Šilutės miesto katilinė.

Miškuose dirbantis mobilusis smulkintuvas per valandą susmulkina 35 kub. m medienos.

Jurbarko miškų urėdija gyventojams kasmet parduoda 3-4 tūkst. kub. m malkinės medienos, šiek tiek mažiau jos nuperka biudžetinės įstaigos ir įvairios organizacijos. Jau pernai urėdijos darbuotojai pastebėjo, kad medienos pardavimo konkursuose smarkiai padidėjo malkinės medienos paklausa, o tuo pačiu – ir vidutinė jos kaina. Žaliavinės medienos pardavimo taisyklėse nustatyta tvarka neleidžia urėdijoms pigiau parduoti medieną gyventojams nei už ją moka konkursus laimėję didmenininkai.
„Mediena brangsta dėl to, kad Lietuvoje sparčiai vystosi biokuro gamybos sektorius – smulkinta mediena kūrenamos Tauragės, Raseinių, Šilutės ir daugelio kitų Lietuvos miestų katilinės, šių miestų gyventojai džiaugiasi kur kas mažesnėmis šilumos kainomis nei perkantys mazutu ar dujomis kūrenamų katilinių šilumos energiją. Dėl didėjančios biokuro gamybos medienos pardavimo konkursuose malkinės medienos visada pritrūksta“, – tvirtina Jurbarko miškų urėdas.
Pasak F. Bakio, vidutinė malkinės medienos kaina pastaraisiais metais išaugo nuo 80 iki maždaug 100 Lt už kub. m ir greičiausiai dar kils. Miškininkai mato rezervų ir biokurui gaminti jau parduoda kirtaviečių atliekas. Anksčiau šakas sutvarkyti už simbolinį mokestį būdavo leidžiama kaimų gyventojams, o šiemet Jurbarko miškų urėdija konkurse pardavė 4 tūkst. kub. m šakų, žabų, krūmų ir kitokių kirtaviečių atliekų, o jų kaina pakilo iki 30 Lt už kub. m.
„Ateinančiais metais medienos pardavimo konkursui pasiūlysime dvigubai didesnį kiekį kirtaviečių atliekų ir nė truputėlio neabejojame, kad jos bus nupirktos. Žinoma, pirmiausia išvešime iš ten, kur lengva paimti – pakelės grioviuose, pamiškėse iškirstus krūmus, šakas. Miške, kur sunku privažiuoti, nėra valksnų, esančios atliekos, kol kas nepaklausios, bet netrukus gali prireikti ir jų, o kai atsiras kas perka, bus ir įmonių, norinčių tvarkyti ir parduoti miško kirtimo atliekas”, – įsitikinęs urėdas.

Gyventojai malkas gaminsis pigiau

Jurbarko miškų urėdas F. Bakys garantavo, kad malkų gyventojams nepritrūks, tačiau mokėti 120 Lt ir daugiau už kub. m gali anaiptol ne visi kaimo žmonės. Jiems labai svarbu, kad kaip ir anksčiau galėtų nusipirkti malkinės medienos nenukirstu mišku ir patys pasigaminti malkų.
Ir pernai, ir šiemet Jurbarko miškų urėdija parduos iki 12 tūkst. kub. m nenukirstos malkinės medienos. „Tai nemažas kiekis, iki šiol jo užtekdavo beveik visiems norintiems pasigaminti malkų. Tačiau girininkai jau pastebėjo, kad norinčiųjų įsigyti nenukirstos malkinės medienos atsiranda vis daugiau, taigi padidėjus paklausai ir tokio kiekio gali neužtekti. Norėdami išvengti konfliktų, kurie paprastai atsiranda tuomet, kai ko nors trūksta, ieškome visiems priimtinų sprendimų“, – sakė urėdas F. Bakys.
Pasak Jurbarko miškų urėdo, Vyriausybės patvirtintos nenukirsto miško malkinės medienos kainos labai nedidelės – šiuo metu jos svyruoja nuo 7 iki 24 Lt už kub. m. Didžiąją malkų kainos dalį sudaro medžių nukirtimas, ištraukimas iš miško, išvežimas. „Visa tai kainuoja iki 50 Lt už kub. m. Kol malkų paklausa buvo nedidelė, jos ir nebuvo brangios. Kylant paklausai, kilo ir kainos – dabar jos tokios, kad ne kiekvienas dirbantis ir atlyginimą gaunantis žmogus gali susitaupyti pinigų malkoms įsigyti“, – mano F. Bakys.
Urėdas tvirtina, kad pirkti nenukirstą malkinę medieną apsimoka, nes gyventojai, galintys patys pasigaminti malkų, neskaičiuoja savo darbo kaštų. „Mes tik nerimaujame, kad esant didelei malkų paklausai gali atsirasti norinčiųjų piktnaudžiauti – pirkti iš girininkijų didelį kiekį nenukirstos malkinės medienos, gaminti malkas ir brangiai jas parduoti mieste, taip sudarydami konkurenciją net ir urėdijai“, – nuogąstavo F. Bakys.

Atrama žmogui – valstybinė įmonė

Galimybę pigiai įsigyti nenukirstos malkinės medienos ir patiems pasigaminti malkų urėdas vadina socialine parama kaimo gyventojams.
„Gal kai kas mano, kad urėdija, o tuo pačiu ir valstybė dėl to patiria nuostolių – negauna dalies pelno, kuris būtų garantuotas brangiai pardavus malkas. Privati įmonė to jokiu būdu nedarytų, tačiau valstybiškai žiūrint ne viskas vertinama pelnu. Valstybinė įmonė būtinai turi matyti žmonių poreikius, būti tam tikra atrama mažiau pasiturintiems kaimų gyventojams“, – įsitikinęs urėdas F. Bakys.
Dėl tos pačios priežasties urėdijos rūpinasi miško keliais, miškuose įrengia poilsiavietes, o prie kelių – poilsio aikšteles, renka miškuose šiukšles, saugo juos nuo gaisrų. Visa tai irgi kainuoja nepigiai, tačiau yra labai reikalinga. Be urėdijų pagalbos neišsiverstų pamiškėse gyvenantys žmonės, netvarkomose ir neprižiūrimose poilsiavietėse niekas nenorėtų sustoti pailsėti, miškas nežavėtų savo grožiu ir ramybe.
Be to, urėdijos, savivaldybėms prašant, suteikia galimybę pigiau įsigyti nenukirsto miško medienos nuo stichinių nelaimių nukentėjusiems gyventojams. „Padegėliams ir nuo kitų stichinių nelaimių nukentėjusiems gyventojams skiriamos medienos nenukirstu mišku kainą sumažiname iki 50 proc. Ši paramos rūšis labai populiari, o žmonės džiaugiasi, galėdami pigiau nusipirkti statybinės medienos“, – įsitikinęs F. Bakys.
Todėl klausydamiesi, kaip Laisvosios rinkos instituto ekspertai tikina, kad valstybinės įmonės privalo kur kas didesnę dalį pelno atiduoti į valstybės biudžetą, urėdijų darbuotojai jaučiasi nesuprasti. Dalį to, kas galėtų tapti penu miškininkai tiesiogiai atiduoda visuomenei ir taip tenkina viešąjį interesą.

Kur rūksta kaminas – reikia malkų

Į Lietuvos urėdų tarybą ir valdybą išrinktas Jurbarko miškų urėdas F. Bakys įsitikinęs, kad rekomendacija parduoti ne mažiau kaip 3 proc. metinės kirtimo normos nenukirstu mišku malkinei medienai gaminti – tik minimalus kiekis.
„Mūsų urėdija kerta daug medienos, todėl mes tam skiriame apie 10 proc. suplanuotų kirtimų, o reikėtų gal net ir dar daugiau. Kai kurios girininkijos, turinčios nedaug miškų, medienos pritrūksta“, – sakė F. Bakys. Viena iš tokių nenukirstos malkinės medienos nuolat pritrūkstančių girininkijų – Panemunės girininkija. Raudonė, Stakiai, Pauliai, Pilies kaimas, Skirsnemunė – visur rūksta kaminai, taigi ir malkų žmonėms reikia daug.
Girininkas Antanas Kamaitis šiemet jau pardavė 1260 kub. m nenukirstos malkinės medienos. „Bet jau ir vėl turiu nemažą sąrašą norinčiųjų pasigaminti malkų. Tikiuosi, kad šiemet dar galėsime parduoti 400 kub. metrų“, – sakė A. Kamaitis.
Su savo pavaduotoju Edmundu Petrausku girininkas A. Kamaitis jau renka kirtimus malkinei medienai – vėlus ruduo, kai visi laukų darbai baigiasi, ir žiema – patogiausias laikas ruošti malkas. Per vasarą išdžiūvusios, jos tampa dvigubai kaitresnės.
Kad mediena dabar brangi ir jos reikia daug, nesunku įsitikinti. Šią savaitę girininkijoje dirbęs UAB „Kietasis biokuras“ mobilusis smulkintuvas per valandą susmulkindavo maždaug 35 kub. m medienos. Bene tiek telpa į autovežį, smulkintą medieną vežantį į Šilutės miesto katilinę. Kol nėra šalčių, per dieną joje sukūrenama apie 140 kub. m smulkintos medienos.
Žiūrėdamas, kaip akimirksniu malkiniai rąstai tampa skiedromis, Panemunės girininkas A. Kamaitis pasidžiaugė, kad kietam biokurui ruošti tinka ir pakelės griovyje iškirsti karklai, ir šiek tiek išpuvę malkinės medienos rąstai. „Tokių malkų vietiniai gyventojai tikrai nenorėtų pirkti“, – įsitikinęs girininkas.
Panemunės girininkijos darbuotojai mano, kad biokuro paklausa privers ir kaimo gyventojus labiau vertinti galimybę įsigyti nenukirstos malkinės medienos. Dabar įsigydami 20 kub. m nenukirstos malkinės medienos ir mokėdami už ją tik 200–300 Lt, ne visi kaimo gyventojai supranta, kokią paramą gauna iš valstybinės įmonės.
Parduodami nenukirstą malkinę medieną nuo ateinančių metų urėdijos vadovai ketina prašyti seniūnų pagalbos – kas kitas, jei ne jie, esantys arčiausiai kaimo gyventojų, žino, kam labiausiai reikia valstybės paramos.
Nors nauja nenukirstos malkinės medienos įsigijimo tvarka dar neparengta, Jurbarko miškų urėdas linkęs sutikti, kad kai kurių apribojimų reikia. „Norėtume, kad malkų pigiau įsigytų pirmiausia tie, kurie neturi miško ir yra labiau socialiai pažeidžiami“, – sakė Jurbarko miškų urėdas F. Bakys.

Daiva BARTKIENĖ

Jurbarkosviesa.lt Plačiau

Malkų kaina gali kristi

Autonomiškai savo būstus šildantys žmonės pajuto, kad malkų kaina šiuo metu yra pakilusi. Pardavėjai teisinasi – viskas brangsta, tai ir malkos ne išimtis. Urėdai tvirtina, kad tai tik malkų pardavėjų reklaminis triukas, siekiant didesnio uždarbio. Nuo birželio mėnesio malkos greičiau pigs nei brangs.

“Šiauliai plius” sulaukė skaitytojų skambučių, kurie klausė, kodėl brangsta malkos? Piktinamasi, kad visa mediena išvežama į užsienį, o lieka tik skiedros ir europietiškos kainos.

Už malkų kubinį metrą žmonės moka nuo 100 iki 130 litų, priklausomai nuo medienos. Artėjant vasarai parduodama mažiau malkų, todėl kartais tikimasi išlošti pakėlus kainą. Teoriškai, eiliniai gyventojai už malkas turėtų mokėti 5 proc. didesnę kainą nei didmeninė kaina.

Pardavėjai dažnai piktnaudžiauja ne tik kaina, bet ir malkų kiekiu. Išverčia ant kiemo priekabą ir pasako: “Čia penki kubai. Iš jūsų 600 litų. Čia jau su nuolaida”.

Minkštųjų lapuočių malkų kubinis metras dabar kainuoja 100 – 120 litų. Kietųjų lapuočių – dešimčia litų daugiau. Spygliuočių malkos – 105 – 120 litų.

Šiaulių miškų urėdas Stasys Pališkis ramina, kad dabar malkos nei pinga, nei brangsta. Kainų svyravimas paremtas tik prekeivių manipuliacijomis ir išradingumu.

Biokuras pasufleruos malkų kainą

Miškininkai savo gyvenimą matuoja pusmečiais. Dabartinis pusmetis baigsis birželio mėnesį. Tuomet bus skelbiami viešųjų pirkimų konkursai dėl biokuro pirkimo. Prie biokuro kainos bus priderintos ir malkų kainos.

Urėdas S. Pališkis prognozuoja, kad malkos pigs, nes dabar ne kūrenimo sezonas. Nusistovės mažesnės biokuro kainos. Pagal jas savo produkcijos vertę derins ir plokščių gamintojai. Prieš žiemą kainos neabejotinai šoktels.

Šiuo metu biokuras Lietuvoje kainuoja perpus pigiau nei dujos – apie 590 litų už toną. Tačiau jis užima tik 19 proc. visos šalies energijos išteklių. ES esame įsipareigoję iki 2020 metų padidinti šį rodiklį iki 23 proc. Politiniuose sluoksniuose vis dažniau prabylama, kad biokuro rinka neskaidri ir gali būti dirbtinai keliama kaina.

Artėjant birželiui šalies šilumos tiekėjai vienijasi prieš biokuro gamintojus, kurie pretenduoja pirkti vertingą medieną lygiomis teisėmis kaip ir medieną perdirbančios įmonės. Akcentuojama, kad biokuro katilinėse turi būti deginamos medienos atliekos, kelmai ir šiaudai, o ne brangūs vertingi rąstai.

Panašu, kad medienos perdirbėjai ir biokuro gamintojai siekia nesąžiningais keliais pasiekti ES rekomenduojamas normas. Jei būtų pritarta biokuro gamintojų siekiams, vartotojams šiluma tik pabrangtų.

Popiermedis valdo rinką

Anksčiau malkų pardavėjams konkurenciją sudarydavo akmens anglies ir durpių briketų prekeiviai. S. Pališkis sako, kad nebėra kuro kontorų, kurios centralizuotai tiektų šį kurą. Kai kurios firmos skelbia pristatančios į namus durpių briketus iš Baltarusijos.

Šiuo metu medienos rąstų kaina mažai svyruoja, išskyrus ąžuolą ir uosį. Ąžuolinių rąstų kubinis metras gali kainuoti nuo 200 iki 740 litų. Uosiniai – nuo 120 iki 320 litų. Pušies ir eglės rąstų kaina svyruoja apie 200 litų.

Urėdas S. Pališkis tvirtina, kad šalyje kone visą medienos rinką reguliuoja popiermedis. Lietuvoje popiermedžio niekas neperdirba, todėl visas jis eksportuojamas. Mūsų miškininkams kartais malkas verta parduoti kaip popiermedį.

Dabar eglės ir pušies popiermedžio kaina svyruoja nuo 145 iki 165 litų už kubinį metrą. Nežymiai brangesnis beržo popiermedis. Drebulės ir kitų lapuočių- 95-115 litų.

Urėdas prieštarauja tiems, kurie kaltina šalį medienos išvežimu į užsienį. Įstatymai draudžia savavališkai riboti prekybą tarp ES šalių: “Anksčiau žmonės labai mėgo beržines malkas. Nenuostabu, jei tokios malkos būdavo gerokai brangesnės, nes beržo popiermedį švedai supirkdavo brangiau”, – paaiškino S. Pališkis.

Natūralu, jei Švedijos celiuliozės fabrikai stabdo veiklą, popiermedžio kainų grafikai sminga žemyn. Tuomet visa mediena šalyje gerokai atpinga. Finansiškai nukenčia ne tik privačių miškų eksploatuotojai, bet ir urėdijos.

Miškininkų pagundos

Miškavežio vairuotojas Antanas, dirbantis privačioje miškų kompanijoje, prisipažino žinantis visus miškų žvyrkelius nuo Dzūkijos iki Klaipėdos. Kodėl? Todėl, kad tik apsukrus gali išvengti transporto policijos: “Geriau sumokėti baudą, nei važiuoti pustušte priekaba. Kartais pavyksta išsisukti ir su kyšiais. Jei pagauna, pasiūlai pinigų, tačiau tik vieną kartą, nes pakartotinai išsižiojus apie kyšį, uždės antrankius.”

Urėdas S. Pališkis tikina, kad mediena besiverčiantys verslininkai yra suinteresuoti vežti pilnai pakrautus miškavežius. Skandinaviški vilkikai pritaikyti vežti žymiai daugiau nei Lietuvoje leistiną 40 tonų krovinį. Urėdas įsitikinęs, kad sunkesnis krovinys negadina kelio, o esanti miško vežėjams nepalanki situacija tiesiog kažkam naudinga.

Urėdas paskaičiavo, kad nukirsti ir iš miško išvežti kubą medienos kainuoja apie 42-44 litus. Dar tiek pat – nuvežti į Klaipėdą ar kitą supirkimo vietą. “Pagunda vežti daugiau nei leista – didžiulė”, – teigia S. Pališkis.

Urėdas pripažįsta, kad nemažai yra ir miško vagysčių, tačiau jos labiau paplitusios privačiuose miškuose. Daugiausiai medienos pavagiama po stiprių vėjų, kai miške daug išverstų medžių. Privačių miškų savininkai dažnai net nepamato, kad jų turtas buvo paslapčia išgabentas. Paskutinis medžius verčiantis vėjas užfiksuotas praėjusį rugpjūtį.
Siauliaiplius.lt Plačiau

Kokias malkas rinktis?

Geri šeimininkai, ieškodami kuro jaukiam šeimos židiniui, galvoja ne tik apie kuro kainą, bet ir jo sukuriamą jaukumą namuose ar kaitrumą. Vis daugiau lietuvių ir šiais laikais pasirenka malkas, teigia miškininkai.

Šildo ne tik malkų kiekis,  bet ir malkų kaitrumas turi didelės įtakos.

Renkantis malkas pašnekovas primygtinai rekomenduoja atsižvelgti į jų kaitrumo grupes.

I kaitrumo grupė: beržų, uosių, ąžuolų, klevų, skroblų malkinė mediena.

II kaitrumo grupė: pušų, juodalksnių malkinė mediena.

III kaitrumo grupė: eglių, drebulių, liepų, tuopų, gluosnių, baltalksnių malkinė mediena.
Nedera pamiršti, kad I (aukščiausios) kaitrumo grupės mediena tinka tik didesniems šildymo katilams, tačiau ji netinka mažoms ir ypač koklinėms krosnims, nes dėl per didelio karščio gali sutrūkinėti jų sienelės.

Tiesa, kad sausų malkų kaitrumas yra beveik vienodas – 4 510 kcal/kg. , nes mediena yra iš celiuliozės.
Tačiau nevienodas jų tankis: kam teko nešti įvairios medienos malkas, tas akivaizdžiai įsitikino, kad ąžuolų ar skroblų malkos yra kur kas sunkesnės nei drebulių, celiuliozė yra tankesnė.

malkos lauke

Geriausias pasirinkimas – beržinės malkos

Kaitriausios ir daugiausiai šilumos išskiriančios yra ąžuolinės, uosinės malkos, tačiau buityje dažniausiai naudojamos beržinės. Pagal išskiriamą šilumos kiekį 1 kub. m beržinių malkų atitinka 0,75 kub. m ąžuolinių, 1,1 kub. m alksninių, 1,2 kub. m pušinių, 1,3 kub. m eglinių arba 1,5 kub. m drebulinių malkų.

Prieš renkantis malkas svarbu atsižvelgti į kainą ir efektyvumą. Nors ąžuolinės ir uosinės malkos yra kaitresnės nei beržinės, jos ir gerokai brangesnės, todėl beržinės malkos populiaresnės.  Be to, perkant malkas vertėtų atsižvelgti ne tik į medienos kokybės ir kainos santykį, bet ir tradicijas – krosnyje geriau beržinės ar alksninės malkos .

Dėl skroblų, guobų malkų – nors jos yra ganėtinai kaitrios, tačiau šių medžių miškuose yra mažai. Labai kaitri yra  ir vaismedžių mediena.

Apsauga nuo suodžių
Beržinės malkos yra kaitrios ir dega ilgai, tačiau jose yra daug dervų. Todėl minėtas malkas ilgiau kūrenant pakuroje, dūmtraukyje ir kamine nusėda suodžių, kurie laikui bėgant gali sukelti gaisrą, todėl pagal LR priešgairines taisykles, kaminą reikia valyti kelis kartus per sezoną.

Šildantis beržinėmis malkomis dažniau teks valyti kaminą.  Nepakenktų kartu su beržinėmis malkomis įdėti ir vadinamųjų “varguolių malkų” – drebulinių. Nors drebulinės malkos išskiria mažai šilumos, jos mažiau užteršia dūmtraukį. Kiti žmonės specialiai kurį laiką kūrena krosnį, krosnelę ar židinį tik šiomis malkomis, nes tuomet reikia rečiau ar mažiau valyti dūmtraukį.

Žuviai ir mėsai rūkyti– vaismedžiai .

Alksninės malkos (tiek juodalksnių, tiek baltalksnių) geriausios ir mėsai rūkyti, ir kepti. Kad beržinės ir spygliuočių malkos netinkamos mėsai kepti, nes turi dervų, tėra mitas. Visos dervos išdega ir išgaruoja malkoms degant, tad, kepant mėsą jau ant susidariusių žarijų, dervos į ją nebepatenka.

Naudoti beržines ar spygliuočių malkas nepatartina rūkant mėsą ar žuvį , nes rūkymui reikalingi dūmai, su kuriais ir išsiskiria dervos. Rūkymui derėtų naudoti alksnių, drebulių, šermukšnių, ievų ar vaismedžių malkas. Tiesa, prieš naudojant malkas rūkymui reikėtų nulupti žievę. Tradiciškai dėl gero dūmo kvapo dedama kadagio šakelė.

Kaip pasiruošti malkų?

Tiek namams šildyti, tiek maistui gaminti naudojamos malkos turėtų būti išdžiovintos, nes degdamos sausos malkos išskiria daugiau šilumos, mažiau teršiami krosnių dūmtraukiai, katilų degimo kameros. Išdžiūvusiomis laikomos tokios malkos, kuriose yra 15–20 proc. drėgmės. Ką tik nupjauto medžio drėgmė būna apie 50 proc. Kėnių ir topolių mediena tinka naudoti po metų, liepų, beržų, alksnių – po pusantrų metų, bukų, uosių ir vaismedžių malkos – po dvejų metų. Beržinės malkos, laikomos daugiau nei dvejus metus, praranda savo vertę.

Malkoms sandėliuoti ir džiovinti nebūtina turėti malkinių. Užtenka malkas sukrauti lauke į kūgius ar rietuves, jų viršų uždengiant lietaus nepraleidžiančia medžiaga. Svarbiausia, kad būtų sausas pagrindas ir drėgmė iš apačios nesiskverbtų į malkas.

Pirkdami neapsigaukite

Visada atkreipkite dėmesį į malkų matavimą. Jų, kaip ir visų medienos ruošinių ar atliekų, matavimo vienetai yra du. Pirmasis – tai erdmetriai, kai medienos kiekis matuojamas, neišskaičiavus tarp medienos dalių esančių oro tarpų. Antrasis – tai kietmetriai (kubai), kai mediena išmatuota ir išskaičiuoti tarp malkų, rąstų ar atraižų esantys oro tarpai; arba pamatuotas kiekvieno rąstelio skersmuo ir išskaičiuota esamos medienos kiekio kubatūra.

Erdmetrius paversti į kietmetrius gali kiekvienas medienos pirkėjas, pritaikęs naudingumo koeficientą. Pavyzdžiui, jeigu jūs perkate 10 erdmetrių malkų trijų metrų ilgio rąsteliais skaičiuoti reikėtų taip: trimetriams rąsteliams yra taikomas 0,6-0,62 koeficientas, taigi jūs nusiperkate 6,0-6,2 kietmetrių medienos.

Malkų koeficientai:

3 m malkiniai rąsteliai – 0,60-0,62;
trinkelės („kaladės“) sumestos – 0,59-0,61;
skaldytos sumestos – 0,59-0,61;
trinkelės („kaladės“) sudėliotos – 0,79;
skaldytos sudėliotos – 0,74;

Todėl neskaičiuojantiems pirkėjams nedera pykti ant malkų pardavėjų, jei patys nemoka apsiskaičiuoti įsigyjamo malkų kiekio. Beje, taip patikrinamas ir pardavėjo požiūris į pirkėjus: pas gerą ir sąžiningą pardavėją pirkę malkų, į malkinę jų visada susidėsite bent truputį daugiau. Štai keletas pavyzdžių: jei nusipirkote 10 erdmetrių rąsteliais, suskaldyti bei sudėlioti malkinėje jie turi užimti ne mažiau kaip 8,34 erdmetrius; jei nusipirkote 10 erdmetrių trinkelėmis – ne mažiau kaip 8,3 erdmetrius; 10 erdmetrių trinkelėmis gražiai sudėliotų kėbule malkų, jas suskaldžius, malkinėje šios malkos turi užimti ne mažiau kaip 10,68 erdmetrius.

Todėl  vertinkite malkų pardavėją tik išmatavę malkinėje sukrautas malkas. Sąžiningus tiekėjus, kuriems rūpi ir parduodamos produkcijos kokybė, ir  reputacija rąsite pagal mūsų puslapyje pagal miestus.

 

Pigios malkos keičia brangias dujas

Modernus ir šiltas būstas lietuviams tampa prabanga. Nuolat kylančių dujų, elektros, centrinio šildymo kainų įbauginti tautiečiai masiškai perka bilietus kelionei laiku į praeitį ir šildo būstus malkomis. Tokia šiluma pigesnė, tačiau namų šeimininkams tenka susitaikyti su nuolatiniu kuro ruošimu, nešvara, pelenų tvarkymu bei gaisro pavojumi.

Malkos krosnele ItayaKauno Kaniūkų mikrorajone gyvenantis Mindaugas Vizbara ilgus metus šildėsi dujomis, bet jų atsisakė šiemet, kai suprato: sąskaita už namo ir vandens šildymą jau šį sezoną perkops 1000 litų mėnesiui. Vyras įsigijo kietu kuru kūrenamą katilą, kuriame gali deginti anglį, malkas, briketus.

„Taip tęstis nebegali“

„Anksčiau kainą dar pakenčiau, nes šildytis dujomis kur kas patogiau, nei kietuoju kuru. Paspaudei mygtuką, užprogramavai norimą temperatūrą, ir pamiršai. Aną šildymo sezoną per mėnesį už dujas sumokėdavau apie 800 litų. Tokią sumą mokėjau suprasdamas, kad moku už patogumą. Tačiau įvertinęs dabartines kuro kainas supratau, kad taip tęstis nebegali“, – pasakojo kaunietis.

Vyras kietojo kuro ir dujų katilus sujungė į vieną sistemą. Tokią galimybę M. Vizbara buvo numatęs dar įruošdamas nupirktą būstą. Šildymą dujomis kaunietis laiko atsargai, jei kas nors nutiktų kietojo kuro katilui, ar staiga reiktų šildyti vandenį.

Jau trečią mėnesį kietojo kuro katilą naudojantis M. Vizbara kol kas degina nuo statybų likusią medieną ir tai, ką pavyksta gauti, dažniausiai įvairias medienos atliekas. Naujausias atradimas – atraižos iš vienos stambios baldų gamybos įmonės. Atliekas kauniečiui įmonė atiduoda nemokamai. Nors atraižos dega ne itin gerai, M. Vizbara jas maišo su nuo statybų likusia mediena ir rezultatu yra patenkintas.

„Skaičiavau – jei malkas pirksiu, tai katilo įrengimas man atsipirks per porą šildymo sezonų. Jei pavyks medienos ar kito kuro gauti nemokamai, pinigai sugrįš perpus greičiau“, – neslėpė kaunietis.

Kietojo kuro katilas M. Vizbarą privertė domėtis dalykais, kurie anksčiau jam visai nerūpėjo. Kaunietis neslepia laukiantis žinių apie vėtras, kurioms išvarčius medžius miškuose mediena šiek tiek atpinga.

Namuose – 21 laipsnis šilumos

Visiškai anglių prikrautas katilas vyro namus šildo keturias ar net penkias paras. Malkos šilumos teikia porai parų. Tuo tarpu įvairiomis atliekomis kūrenamą katilą prižiūrėti reikia kur kas dažniau. Tačiau katilų su sistemomis, kurios pačios tiekia kurą M. Vizbara nesirinko sąmoningai.

„Suprantu, kad būtų patogiau, tačiau visą sistemą valdo gan sudėtinga elektronika. Sugedus bent vienam komponentui iškart reiktų remontuoti. Tuo tarpu mano katilas sugesti galimybių beveik neturi. Žinoma, už tai moku pats į jį kraudamas kurą, valydamas pelenus“, – juokėsi pašnekovas.

Pradėjęs namus šildyti kietu kuru M. Vizbara be mažesnės kainos atrado dar vieną itin malonų netikėtumą. Dujomis šildydamas namus jis nuolat palaikydavo maždaug 18 laipsnių temperatūrą. Nuo noro kilstelėti temperatūrą sulaikydavo žinojimas, kad kiekvienas laipsnis pridės nemažą sumą prie sąskaitos. Degindamas malkas vyras nebeskaičiuoja, nes skirtumo nejaučia. Namuose nuolat palaikoma maždaug 21 laipsnio temperatūra.

„Pradėjęs domėtis kietojo kuro katilais nustebau, kiek daug žmonių juos naudoja ir yra atsisakę dujinio ar centrinio šildymo. Keletas pažįstamų šiuo metu statosi namus ir įrenginėja tik kietojo kuro katilus, nes kitoks šildymas paprasčiausiai per brangus“, – sakė M. Vizbara.

Mėgaujasi jaukia ugnimi

Kaunietis Gediminas Stanišauskas 120 kvadratinių metrų namą taip pat šildo malkomis. Žinoma, vyras, kaip ir M. Vizbara, nenumatytiems atvejams ar itin šaltoms žiemos dienoms turi ir dujinį katilą, tačiau jį taip pat naudoja minimaliai.

„Kūrenau dujomis, bet nusipirkau krosnelę, tai dabar deginu malkas ir vargo nematau. Būsto šildymas šalčiausią mėnesį kainavo apie 150 litų Čia įskaičiavus ir karšto vandens pašildymą. Pagrindinę šilumą tiekia malkomis kūrenama krosnelė. Visam šildymo sezonui malkoms išleidau apie 800 litų. Turint galvoje, kad šildausi apie septynis mėnesius, tai bendrai mėnesio šilumos kaina yra apie 217 litų, čia įskaičiavus ir išlaidas dujoms, kurių šiek tiek sunaudojam“, – negalėjo atsidžiaugti pašnekovas.

G. Stanišausko namuose šiluma nuo pirmame aukšte esančios krosnelės kildama pasiekia laiptinę ir patenka į antrą aukštą, kuriam šilumos irgi pakanka. Anksčiau vyras galvojo statyti židinį su įvairiomis papildomomis funkcijomis, tačiau jo netenkino apie 14 tūkst. litų siekianti kaina. Todėl buvo apsispręsta įsigyti paprastą krosnelę už tris kartus mažesnę sumą.

„Manęs visiškai neerzina kūrenimas. Procesas tiki džiugina. Grįžti pavargęs po darbo, pasiskaldai keletą malkų, įkuri, atsisėdi fotelyje prieš liepsną su stiklu viskio ir medituoji. Nuostabus jausmas“, – tikino namus beržinėmis ir alksninėmis malkomis šildantis kaunietis.

Krosnies nutarė atsisakyti

Tuo tarpu kaunietis verslininkas Jonas Gutauskas tikina atsikandęs šildymo malkomis. Kūrenti krosnį, kuri 220 kvadratinių metrų namą nuolat šildytų tik nakvoti grįžtančiam vyrui tapo pernelyg sudėtinga.

„Deginau malkas, tačiau spjoviau ir namie įrenginėsiu geoterminį šildymą. Namą nuomoju ir dar ilgai nuomosiu, tačiau jis kiauras ir reikia milžiniškų kiekių malkų. Esu dirbantis žmogus, todėl neturiu noro daugybę laiko praleisti ruošdamas kažkokius pagalius deginimui. Juolab, kad jų reikia tikrai daug“, – pasakojo

Nuosavas 360 kvadratinių metrų automobilių remonto dirbtuves turintis verslininkas patalpas tik dalinai šildo kietuoju kuru. Didžiąją šilumos dalį tiekia šilumos siurbliai.

„Net jei ir abu pastatai būtų apšiltinti, tikrai nesirinkčiau šildymo kietu kuru. Išeinu į darbą šiek tiek po septynių rytų, grįžtu namo vakare apie aštuntą, neturiu net menkiausios galimybės ir noro užsiimti kūrenimu“, – kategoriškai nukirto pašnekovas.

Romantikos – nedaug

Susidurti su šildymu malkoms teko ir šio straipsnio autoriui. Nuomojamame bute be dujinio šildymo buvo ir stačiamalkiu vadinamas pečius. Tokias milžiniškas, kokliais aplipintas krosnis dažnai galima sutikti kaimuose ar senos statybos namuose. Nors įrenginys ir senas, vilčių smarkiai atpiginti šildymą suteikė.

Tačiau romantiškos kūrenamos ugnies sukeltos emocijos išgaravo gan greitai – mažiau nei per mėnesį. Priežastis paprasta, nors namo langai plastikiniai, kitose vietose jis kiauras, kaip rėtis. Iš nešildomos laiptinės ir kitų patalpų pro sukrypusias medines duris į butą traukia šaltį. Ypač tada, kai šylantis ir per kaminą dūmus leidžiantis pečius sukuria trauką.

O kur dar nešiltintos sienos… Rezultatas – beveik iki raudonumo įkaitintas pečius nakčiai sudegina pusantro maišo malkų, o virtuvėje ir kambaryje temperatūra vis vien verčia vaikščioti su storu megztiniu.

Maža to, maišais deginamos malkos palieka krūvas pelenų, skiedrų ir kitokių šiukšlių. Net ir kasdien plaunant virtuvę, kurioje kūrenamas pečius, nešvaros išvengti beveik neįmanoma. Jau nekalbant apie begalę laiko, kurio reikia bandymams viską sutvarkyti.

Nešvara persimeta ir į automobilį, kuriuo kiekvieną savaitgalį reikia atsigabenti keletą maišų malkų. Toks procesas neišvengiamas, nes sandėliuoti didesnį kiekį medienos nuomojamame bute nėra jokių galimybių.

Į ugnį – aulinius

Masiškai kietuoju kuru būstus pradedantys šildyti lietuviai galvos skausmą kelia ugniagesiams. Maža to, kad žmonės dažnai pamiršta ar taupo nevalydami kaminų, krosnyse ir katiluose pleška viskas, kas papuola po ranka – pradedant malkomis, baigiant plastiku ir batais. Nuo tokio kuro kamine itin greitai kaupiasi dervos, kurios anksčiau ar vėliau užsidega ir sukelia gaisrą.

„Žmonės degina viską, kas dega. Pastaruoju metu pastebiu, kad itin pamėgo įkurti ugnį senais batais. Pasirodo avalynė itin gerai dega, o jei malkos drėgnos, tai tampa puikia priemone įkurti ugnį“, – pasakojo Kauno VPGT Gaisrų tyrimų poskyrio viršininkas Arūnas Kilšauskas.

Bėdų kyla ne tik senų ir netvarkingų krosnių šeimininkams. Naujų namų šeimininkai dažnai padaro klaidą katilo patalpoje laikydami žoliapjoves, trašas ir kitus su buitimi susijusius daiktus. Sausoje patalpoje lengvai įsiplieskia gaisras, kuris persimeta į visą namą.

„Žmonės įprato krosnyse malkas užkurti degiu skysčiu. Pliūptelėjus liepsnai apdega patys. Labai daug žmonių atsisako centrinio šildymo, tačiau su ugnimi elgtis neišmoksta, todėl nelaimių daugėja ir daugės“, – sakė specialistas.

Šaltinis: Lietuvos Rytas Plačiau